Susipažinkime: mano gėda - puikybė.

Susimaunu, keliuosi ir einu toliau.

Instagram pamatytas paveikslėlis, puikiai imponuojantis mano tekstą. Mano skubėjimą, lūkesčius sau ir tikiuosi, kad jau greitai - grįžimą į savo vidinę ašį ir tikĖjimą.

Tarp REALYBĖS ir mūsų pasaulio yra didžiulis skirtumas - sako V. Sinelnikov savo knygoje “Pamilk savo ligą”.

Paskutinėm dienom gyvenu suvokimu, kad mano realybė nuo tikro pasaulio vis dar gerokai nutolusi. Vėl grįžau į teisėjos vaidmenį, iš kurio, naiviai ir vaikiškai tikėjau, kad esu jau išėjusi… Ką galiu pasakyti… Visada norėjau greitų pokyčių. Tad buvo labai patogu tikėti, kad jie paėmė ir įvyko. Tiesiog. Be didelių pastangų. Ech, ta mano sunkiai pažabojama puikybė ir tikėjimas iliuzijomis. Kaip lengva įklimpti į ego spąstus. Įsijausti į kažkokį apsimestinio nuolankumo vaidmenį, o iš tiesų - tiesiog meluoti sau apie savo pačios nuoširdžius ketinimus. Na, negaliu sakyti, kad tokių nėra. Bet kaip ir visada - there is the otherside.

Jei ne ligos, neabejoju, kad nebūčiau pamačiusi savo klaidų. Bet jau tiek ilgai nenustoju kosėti (dar nesu tikra - nuo skrandžio ar nuo plaučių - tyrimai nerodė nieko blogo), taip ilgai nenustoja lysti herpiai ir taip ilgai jau skauda kairį šoną, kad natūraliai pradėjau savęs klausi - ar tikrai einu savo keliu? Na gerai - pirmoji manęs to paklausė mano mentorė Aušra. Ji mane lydi nuo praeitų metų galo ir suteikia support’ą svarbiais man iškylančiais klausimais.
Visuomet tikėjau ligų giluminėmis priežastimis - psichosomatika. Šiuo klausimu man pataria ir Aušra. Jos teigimu, herpis išlenda tada, kai neišsakome piktų minčių. O aš paskutiniu metu vėl daug tokių turiu. Ir 2 variantai: arba išsakau, bet destruktyviai, arba nutyliu, nes jei sakyčiau, būtų pirmas variantas.
Reikės vėl eiti į mišką išsirėkti ir išsitrankyti… Taip gėda dabar prieš save pačią, kad jaučiausi tokia “nušvitusi” ir maniau, kad to man jau nebereikės. Kas aš? Motina Teresė..?

Vėl gaudau savo mintis ir pastebiu kiek daug galvoje atsiradę gynybinių minčių. Jei močiutė dar kart pasakytų tą, atsakyčiau tą. Jeigu tėtis padarytų taip, pasakyčiau taip…
Kažkur pamečiau vidinį saugumo jausmą ir noriu vėl ieškoti jo išorėje. Ir be proto daug teisiu - ypatingai savo šeimos katile. Ir vis pasiduodu nuginkluojama, kai jie tarpusavy pradeda nesutarti. Tada imu palaikyti vieną pusę ir jausti pyktį kitai. Kaip sunku kartais gyventi ne vienai…
Apie gyvenimą ne vienai ir praėjusio gyvenimo ilgesį burnojau ne viename savo instagram ir fb įraše. Ir dabar vėl galėčiau tęsti tą įrašų kelionę. Nes jaučiuosi tokia pavargusi… Labiausiai - nuo savo pačios vaiko. Ir taip, tai rašydama jaučiuosi bloga mama. Taip norėčiau kokią savaitę tiesiog pailsėti. Nuvykti į kokią Vipasanos stovyklą, kur jau seniai svajojau, bet taip ir neprisiruošiau… Ar bent jau tiesiog užsidaryti nuo išorinio pasaulio į savo vienatvės urvą ir ten patūnoti tiek, kiek reikės.
Planuoju atsijungti nuo soc. tinklų ir kol kas nebesidalinti niekuo viešoje erdvėje - neribotam laikui (gal bent mėnesį išbūsiu?). Pasilikti tik Substack kaip savo terapijos būdą.

Vos vaikui pradėjus savo noriu / mama einam / duok tą… tiradą - pradedu siaubingai kosėti. Pasak V. Sinelnikovo knygos…

Man atrodo, kad aš asmeniškai kosėdama tokiu atveju “rėkiu” savo šeimai apie norą būti išgelbėtai nuo savo pačios vaiko. Paimkit jį nuo manęs - taip jaučiuosi, kai kosau prie vaiko. Ir aišku, ką jau kalbėt apie kartu einančią kaltę… Praeitą naktį prastai miegojau ir 3 val. nakties įsijungiau Maya Grey meditaciją apie kaltę. Klausiau ir suvokiau kaip stipriai iš tiesų save apgaudinėju vietoje atsakomybės už savo gyvenimą rinkdamasi kaltę ir pavadindama tai atsakomybe… Suvokiau kaip stipriai noriu įtikti. Kitiems - vis dar labiau nei sau pačiai. Kokia savęs išdavystė… Bet, kaip sako Maya - aš žinau, kad viskas, kas ateina į mano gyvenimą - ateina mano naudai. Tikiu, kad šįkart pasimokysiu dar truputėlį daugiau. Ir kitą kartą susidūrus su panašiomis pamokomis bus šiek tiek lengviau.

Planavau šiuo įrašu atsakyti į vakar užduotus #klausimadienio klausimus. Į kai kuriuos jaučiuosi jau atsakiusi, bet noriu kelis išskirti:

Kodėl taip skubu gyventi? Ko bijau nespėti?

Visada skubėjau gyventi. Norėjau greičiau užaugti. Užaugusi nesupratau ką su tuo daryti ir norėjau vėl būti vaiku… Kodėl skubu DABAR? Nes bijau nespėti. Gyvenimo tempas pasidarė toks greitas ir visko dabar tiek daug, kad bijau, kad man nepavyks. Nepavyks pasiekti savo tikslų ir svajonių. Praeitą mėnesį išsikėliau tikslą per vasarį surinkti 200 Substack subscriber’ių, 50 iš jų - paid. Taip, viskas įmanoma. Bet nutiko gyvenimas ir neišpildyti lūkesčiai automatiškai kirto per savivertę. Realūs pasiekimai - 35 subscriber’iai, 1 iš jų mokantis (jau gavau 4,08 eur į savo sąskaitą ir esu dėkinga savo vaikystės draugei už paramą <3), 13 iš 35 sekėjų prenumeratą padovanojau.
Bijau nespėti parašyti knygų. Tiksliau - nepasiekti savo tolimesnių deadline’ų, kuriuos jau gerokai apkarpiau. +vėlgi - dabar, atrodo, visi aplink mane leidžia knygas. Bijau likti nepastebėta, neskaitoma ir neįdomi.
Bijau praleisti progą vėl patirti meilę…
Va tiek ir dar daugiau BAIMIŲ vėl, kaip piktžolių pridygo mano galvoje, širdyje ir kūne…

Ar tikrai einu savo keliu? O gal bandau išpildyti svetimus lūkesčius?

Jaučiu, kad taip, esu savo kelyje. Pakankamai aiškiai matau galutinį rezultatą, kur noriu būti. Tik per greit to noriu.
Dėl svetimų lūkesčių abejoju. Bet dėl lūkesčių sau, kurių turiu pilną spintą, esu tikra. Perspaudžiu save. Perdegu ir susideginu savo pačios ugnyje, vadinamoje egoizmu arba puikybe.

Dar apie puikybę…

Puikybė - VISŲ pragaištingų minčių ir emocijų šaltinis. Bet turi ir savo pozityvų ketinimą.
Galbūt ne veltui ilgą gyvenimo tarpsnį įsivaizdavau, kad jei man būtų vėžys (kažkodėl maniau, kad taip ir bus), įrodyčiau sau, kad galiu pasveikti ir pasveikčiau. Skamba kaip puikybė? Gal ir taip.

Tarp kitko, astrologiškai mano juodasis mėnulis yra ten pat, kur mano Saulė - Liūto ženkle. Ką tai reiškia? Kad mano stiprybė ten pat, kur mano silpnybė. Cituoju savo moterų susitikimų draugės-psichologės man atsiųstomis astrologinėmis įžvalgomis apie Liūto stiprybės pusę:

Saulė ir Liūtas suteikia jums jėgų džiaugtis gyvenimu, būti kūrybiškiems. Liūto kūryba ateina iš meilės, kai širdis sprogsta iš džiaugsmo taip, kad norisi vis kurti, skleisti grožį, atiduoti tą pakylėjimą, kurio pripildyta mūsų širdis. Liūto energija nuolat dėmesio centre, ji skatina išlaisvinti vidinį vaiką, slypintį kiekviename mūsų. Liūtas moko pasitikėjimo savimi, kūrybingumo ir vienybės su dvasia. Liūtas yra galingiausias iš visų ženklų ir geba sukaupti daugiausiai šviesos. Šis gebėjimas kaupti ir skleisti šviesą (tiek fizinę, tiek dvasinę) karūnuoja Liūtą astrologinės sistemos karaliumi. Nuolatinė liūto ugnis reiškia amžinąją Dievo liepsną.

Pagrindinė yda - egoizmas:

Jeigu Jūsų Lilit (juodasis mėnulis) yra Liūte, didžiausios klaidos yra susijusios su puikybe. Matyt, praeituose gyvenimuose turėjote nemažą valdžią ir ji Jus išlepino. Šiame gyvenime galite patirti pasekmes ankstesnio gyvenimo, kai galėjote sau leisti žymiai daugiau nei dabar bei įpratote įsakinėti, įpratote, jog visos užgaidos pildomos tuoj pat, o aplinkiniai nedrįsta Jūsų kritikuoti, bet visaip stengiasi pataikauti bei Jus girti. Lilit Liūto ženkle rodo, jog pasidavėte šioms pagundoms: puikavimuisi, savęs išaukštinimui, norui visur demonstruoti pirmiausia save. Dažnai tokiam žmogui atrodo, jog gražus gyvenimas, gerovė, prabanga, valdžia jam turi būti pateikiami kartu su gimimu, jog nėra nieko gražiau, svarbiau už jį patį – tas jausmas visai nuoširdus bei neretai metų metais ugdytas praeituose gyvenimuose. Nenuostabu, jei Lilit Liūto ženkle jus skatins iš kiekvieno savo poelgio daryti teatrą, pompastiškai išpučiant savo vaidmenį. Nenuostabu, jog čia pat – baisus įžeidumas, užgavus puikybę, baisus pavydas, jei kas nors kitas yra puikesnis, labiau pastebimas, mylimas. Ši Lilit pozicija gali byloti apie aršią kovą už valdžią, šlovę, titulus, įtakos sferas, buvusią ankstesniuose gyvenimuose. Neretai žmogus, kurio Lilit yra Liūte, tiek myli save ir nenori rūpintis niekuo kitu, kad dėl to atsisako turėti vaikų bei dalytis artimųjų dėmesiu. Šis žmogus nori turėti visą meilę tik sau. Tai gali būti baltarankis, nesirengiantis teptis rankų jokiu sunkesniu darbu, tačiau norintis gražiai gyventi.

Daug ką paaiškina, tiesa? Gal dėl to ir banguoju į priešpriešas tiek daug… Kraštutinumai - mano antras vardas - kažkada sakydavau. Po to, kai nustojau vartoti psichozę slopinančius vaistus, galiu sakyti ir vėl.

Myliu aš savo gyvenimą - ir visas jo spalvas. Be juodos nebūtų baltos. O ką jau kalbėti apie visą spektrą.

Tekstą užbaigsiu V. Sinelnikov knygoje parašytais žodžiais.

Perprasti aplinkinį pasaulį ir visatos dėsnius reikia pakeičiant požiūrį į SAVE, o keisdamiesi ir tobulėdami keičiate požiūrį į aplinkinį pasaulį.

Ačiū, kad ESATE.
Apkabinu,