Metalo festas - vieta savęs pažinimui?

Apie tai, kaip greit vienišumas auga tarp tūkstančių žmonių. Apie žvilgsnių vengimą ir ryšio norą. Apie kitas emocijas. Ir žinoma, apie muziką.

Kadangi verčiu save parašyti įrašą tol, kol įspūdžiai dar neišgaravę ir dar nepuoliau mintimis į darbus, rašau jau n-ąjį kartą pirmą pastraipą. Nusprendžiu pradėt nuo atvirumo ir tikiuosi, kad galbūt šis koziris pramuš mano pavargusias nuo triukšmingo savaitgalio, smegenis. Savaitgalį praleidau metalo festivalyje - “Kilkim žaibu”. Viena. Šio įvykio laukiau jau kokius pusę metų. Ir visgi jam artėjant jau jaučiau kaip imu nusiteikinėti, kad nieko gero nebus - kad apsisaugočiau save nuo lūkesčių, kurių pilims byrant skauda širdį. Nors kaip sakė vyras #4, sutiktas festivalyje, širdis gi tik raumuo, kodėl mes rišam prie jos jausmus?
Taigi, visai gerai, kad užsiėmiau prevencija “bus šūdas” prieš festivalį. Nes tikrai didžią laiko dalį jaučiausi šūdinai. Vis nukautuoja vienišumo jausmas, o kur dar išoriškai mindomi saugumo “jungikliai”.

Foto “before”. Stovinti ilgoje eilėje prie įvažiavimo.

Kas liečia vienišumą, pradėjau stebėti kaip greitai jis užauga, kai kurį laiką (valandą ar daugiau) neturiu jokio socialinio kontakto su žmonėmis. Jaučiuosi priklausoma nuo bendravimo. Be jo kaip mat užvaldo gilus liūdesys ir tuštuma. Bet visai nesinori imtis iniciatyvos bendrauti su nepažįstamais vyrais (na, gal ir būtų išimčių, bet…). Deja, bet mano vidinio priešiškumo jie nejunta:

#1 bandymas. Vietą palapinei išsirinkau intuityviai, bet netikėtai atsidūriau šalia likimo draugės, kaip viena kitą pavadinom - taip pat vienos, išsiskyrusios mamos, su kuria vėliau ir aptarėm savo gyvenimų aktualijas ir vyrus papeikėm. Pasistačius palapinę išėjau tyrinėti erdvės ir visai netrukus sutikau savo senų laikų draugę su vyru. Nusprendėm pasiimti alaus ir prisėsti. Ir čia link manęs atžygiavo jis - 50+ metų vyriškis, su žila ir į kasą supinta kasa. Priėjo lyg prie senos pažįstamos, prisilietė prie peties ir pradėjo kalbėti apie tai, kad aš tokia “visai nieko”, klausė ar atvykau viena ir… sakė, kad jeigu ką - jo mašina kažkur ten (parodė pirštu). Kaip reagavau? Šypsojausi, vengiau žvilgsnio ir sakiau, kad esu su draugais. Tik jam nuėjus pradėjau suvokti, kad čia ne sąmoningumo festivalis, šypsotis neprivalau ir tokiom aplinkybėm to mažiausiai reikia. Aplinkybėm, kurias dar ilgai galvojau ar taip būsiu išgirdusi ir supratusi, nes iš pradžių, akivaizdžiai, nesuvokiau kas čia vyksta. Bet vietos interpretacijai buvo ne tiek ir daug. Vėliau draugės klausiau ar neatrodau vulgariai apsirengus, bet patikino, kad su manim viskas ok.

Tądien alaus bokalai mano skrandyje tirpo nepalikdami beveik jokio pėdsako mano jausmuose, smegenyse ir dar kur kitur, kur įprastai palikdavo, kiek pamenu. Buvo labai seniai. Rodos, smegenys blokuoja ne tik sapnus, praktikas ir kitus dalykus, kurie mane kartais gerai “išneša”. Matyt, noriu būti stabiliai ant žemės. O gal tik interpretuoju kokį nors paprastai paaiškinamą faktą kodėl kitus taip paveikia keli alaus, o manęs net nepajudino?

Pirmą dieną klausiausi man per sunkios muzikos. Nesu užkietėjus metalistė, nesuprantu headbang’inimo smagumo ir moshpit’ų. Nemėgstu ir vien gryno “kalimo”, be jokio muzikalumo. Todėl mieliau renkuosi folk-metalą, ar kokį simfoninį, bet death/black ir tie sunkieji net nesuprantu kaip klausosi. Tad po “Mayhem” nueiti į folkloro ansamblio naktišokius buvo nuostabus pasirinkimas. Šokdino vis kokie 4-5 vyrukai. Buvo įdomu justi kaip kiekvienas skirtingai veda ritme - vieni nepaiso šokio niuansų ir veda vis tais pačiais žingsniais, kiti bando išmokti, treti jau moka ir leidžiasi, kad mindžiočiau kojas. Džiaugiausi, kad šokiai liko tik šokiais ir niekas net nebandė bendrauti. Buvo tamsu, veidų beveik nesimatė.

Kontrastui palyginti:

Ir netrukus pradėjo švisti! Katik Saulė nusileido, išlydėjau, o čia jau kitam gale kyla! Kažkokia fantastika! Ir kartu kiek liūdna, kad į tai žiūriu su tokia nuostaba, nes nematau to kiekvieną dieną. Ėjau miegoti, o mėnulis švietė ir kvietė dar kiek pabūti. Tad paklausiau jo. Nuėjau miegoti apie 4 ryto ir jokio nakties šalčio (8-9 laipsniai) nepajutau.

Nubudau išmiegojusi kokias 4 valandas, nuo kaitrios Saulės, kaitinančios palapinę. Nepaisant miego trūkumo nudžiugau, kad galėsiu, kaip tikrą vasarą, užsidėti specialiai festivaliui pirktą suknelę ir/arba šortus.
Apsukusi kelis vienišos garbės ratus aplink festivalį ir pavalgiusi bandelių su proteininiu pienu, pirktu dar ne festivalyje, prisėdau ant vieno iš Smetonos suolelio ir išsitraukiau paskaityti Isabel Abedi “Ilgiausia naktis” - knygą, kurią pradėjus buvau skaityti euforinės manijos metu ir nifiga neprisiminiau nuo ko ten viskas prasidėjo, bet tęsiau ir taip įtraukė, kad nebebuvo svarbu ir kuo ten viskas prasidėjo. Paskaičius dar bandžiau pasnausti, bet taip ir nesupratau ar man pavyko.

#2 bandymas. Pacituosiu užrašą iš notebook’o: Antras prisipisimas. Ir vėl 45m+, pilvas dar didesnis už pirmojo. Gėrimo pasiūlymas ir bandymas kalbinti. Užignorinau ir nuėjo savais keliais.

Nors nieko blogo nenutiko, šis antras mėginimas, sumišęs su melancholiškai mano ausims skambėjusia Agotos kanklių muzika, pradėjo ridenti ašaras mano skruostais. Jaučiausi nesaugi ir baisiai vieniša ir tai plėšė širdį. Tad nespėjus įpusėti koncertui, kurio labai laukiau, nes be to, kad kanklės - mano favouritas, Agota - buvusi mano kanklių mokytoja, išėjau pabūti su savimi ir užrašais. ‘

Tuomet netikėtai įvyko ilgas pabendravimas su jau minėta likimo drauge ir jos alkoholiu, atsivežtu kolos butelyje. Bendraujant tiek su ja, tiek su kitais festivalio dalyviais, vis galvojau apie tai, kokios skirtingos žmonėms yra tos pačios sąvokos, suformuotos jų gyvenimo aplinkybių, patirčių bei asmeninės prizmės vertinimo. Jų įvardinamas festivalio žmonių draugiškumas ir vienybės jausmas mano vertinime buvo visiškai kitoje skalės pusėje. Vienybė? Na, bendras muzikos stilius ir apranga - taip, bet tai išoriniai momentai, o man ši sąvoka yra daug gilesnė. Draugiškumas? Nebūčiau tiek metų buvus Masters of Calm feste, gal galvočiau, kad kažkur jis čia ir yra.

Jau su šypsena, po pajustos bendrystės su palapinės kaimyne.

#3 bandymas. Įsipyliau dar vieną alaus ir prisėdau palaukti Sauliaus Petreikio. Šįkart bendravimas buvo bežodinis, bet vėl su to paties tipažo vyruku. Kodėl vis traukiu pilvotus, pražilusius vyrus? Kodėl tik tokius? Vis klausiau savęs, bet kontakto su vyrais išvis neieškojau. Susitikus žvilgsniams iškart nusukdavau akis. Supratau, kad nieko nebežinau apie santykius su priešinga lytimi ir kol kas man to nereikia. Taigi, tik taukštelėjo savo bokalą į manąjį ir pasiūlė iš kišenės ištrauktų riešutų.

Netrukus, matydama vėl šokančią tą pačią merginą, kuri jau šoko prie šios scenos n-ajame koncerte, vis toje pat vietoje, merginą, kuriai taip ir nepasakiau komplimento už drasą tą daryti (šoko ji savotiškai, kiti juokėsi, bet jai tai visiškai nerūpėjo, ji to nei girdėjo, nei paisė), nuėjau pašokti ir aš, palikusi savo bokalą pasaugoti prie garbaus amžiaus moters. Šokome kokios 3-4 vienoje krūvoje, bet aplink mane buvo daugiausia laisvos vietos - paliko saviraiškai. O aš… buvau visiškai savyje. Klausiau muzikos ir leidau sau plaukti su ja. Man nerūpėjo fotografai, mane fiksuojantys ir gaudantys geriausius kampus, nerūpėjo vyrų žvilgsniai. Būtų buvę taip pat faina ir be viso to.
Tik aš, muzika, pagal kurią įmanoma šokti ir pats šokis.

Po šokio nuėjau ir atidariau sezoną ežere. So proud of myself! Buvo labai šalta, bet max gaivu. Pakili nuotaika po tokio “pasirodymo” netruko vėl krito. Jeigu diagnozuoti save reikėtų pagal festivalį, tikrai sakyčiau, kad ribinis sutrikimas, nes ant tiek dažnai kinta būsenos į kraštutinumus. Bet taip ne visada. Taigi, atėjau į savo vienos labiausiai lauktos feste grupės - Saturnus - koncertą. Grupės, kurios klausiau tik senų albumų ir vieną dainą groju pianinu - All alone. Taigi, taip ir jaučiausi, nors dainas girdėjau pirmą kartą. O šis video iš Saturnus koncerto atspindi bendrą mano festivalio nuotaiką.

#4 bandymas. Supratau, kad mano skausmingas liūdesys nėra nematomas. Ėjau iš taško į tašką, kuomet išgirdau kažką pavymui sakant “ko liūdi?”. Pagalvojau - gal ne man, o jei ir man, tai turbūt dar vienas eilinis pigus bandymas užkalbinti. Ėjau toliau. Pribėgo iš galo vyrukas - amžius panašus (vėliau sužinojau, kad 48), bet ne pilvotas ir aukštas, taigi kaip ir kitos kategorijos. Rankose laikė tuščią alaus bokalą. Pradėjo kalbėti apie tai, kad jau 3 kart mato mane liūdną, tad nusprendė prieiti ir paklausti kodėl gi aš liūdžiu. Ir nors iš pradžių buvau skeptikė ir maniau, kad geriausiu atveju bus…

Visgi pokalbis mezgėsi ir po truputį ėmiau tikėti, kad intencijų šis žmogus į mane gal ir neturi. Taigi, prakalbėjome 4-5 valandas, jis pasidalino savo ir žmonos istorija, kalbėjo apie savo vaikus ir gyrė mano stiprybę. Dar paminėjo, kad jo senelė kažkada sakė, kad pas stiprius žmones… čia jau galvojau kad sakinys pasisuks panašiai kaip “ateina sunkios gyvenimo situacijos”, bla bla bla… Bet jis netikėtai pabaigė sakinį - auga stiprūs plaukai. O mano nešukuojami karčiai kažkodėl padarė jam įspūdį. Bet buvo ir tėviškų pamąstymų, iš serijos - “tai, per ką tu eini, yra sunki dovana, bet vistiek dovana”. Taip ir praleidom tą vakarą vaikštinėdami, klausydami koncertų, šildydamiesi prie laužo, kur buvau pametus savo telefoną ir supanikavau. Galiausiai nuėjom į naktišokių zoną ir jis papasakojo apie savo tylią meilę vienai iš atlikėjų. Skambėjo kaip aklas susižavėjimas, bet buvo gražu pastebėti jo tylią simpatiją. Išsiaiškinom, kad jo zodiakas - žuvis ir jis pasiūlė man varyt į “Summer breeze” festivalį kitamet kartu. Juokiausi iš jo siūlymo ir nieko neatsakiau. Tikrai neplanuoju. Sutarėm kitą rytą eiti kavos (kurios taip ir nenuėjom), apsikabinom ir nuėjau miegoti, palikusi jį žavėtis atlikėja.

---

Paskutinę festo dieną (man, nes tęsėsi dar iki pirmadienio) - sekmadienį, bendravau tik su vienu žmogumi - fotografe iš MOC festivalio laikų. Ir analizavau kaip stipriai ir greit mano vienišumas užauga tarpuose nuo vieno iki kito ryšio užmezgimo. Su šypsena stebėjau mamas su mažais vaikais, kurių ausų būgneliai apsaugoti didelėm ausinėm. Žavėjausi jų (mamų) drąsa ir lengvumu, bet užkalbinti taip ir neišdrįsau.

Taip atrodo labai švelnus mochpit’as:

Ir paskutinis, bet tikrai ne prasčiausias koncertas, kuriame netikėtai apsilankiau prieš išvykdama - Black Spikes. Mano nuostaba buvo išgirdus, kad atlikėja - lietuvė. Nuostabiai begrowlinanti! Ir tas keistas kontrastas tarp gan trapios (nepaisant makiažo and stuff) išvaizdos ir balso. Nors užkietėję metalistai galbūt jų pasirodymą pavadintų su daug nereikalingos belitristikos, man patiko jų interaktyvumas. Dauguma metalo grupių just groja, rėkia ir dar pasiuntinėja savo klausytojus. O jie buvo tikrai pasiruošę - su begale atributikos, šokėjom, ugnies pasirodymais ir t.t. Važiuočiau į tokį koncą ir atskirai.

Taigi, tokia ta mano asmeninė patirtis jubiliejiniame - 25 metų KŽ.
Atgal važiavau jau beveik miegodama, greitį mėtydama tarp 100 ir 120 km/h. Galiausiai įsijungiau senas metalo dainas ir dainavimas padėjo išsilaikyti valandą kelio.

After.