Kodėl gyvenimas kartais tampa per sunkus ir tiems, kurie atrodo tokie stiprūs? (+audio)
Filmo "A Mouthfull of Air" apžvalga ir asmeninė istorija
Vaikystėje buvau itin jautrus vaikas. Viską priimdavau taip giliai į širdį, kad iškrapštyti prireikdavo daug laiko ir pastangų, o dar dažniau nei vienas nei kitas nepadėdavo. Kažkaip - prisitaikydama, bandydama įtikti ir būti patogi, išaugau į moterį. Moterį, kuri nori išsilaisvinti iš tų vaikystės šablonų ir apsaugoti savo vaiką.
Tokią moterį pamačiau ir filme "A Mouthfull of Air" - filme apie depresija sergančią mamą Džiulę. Ir nors jos atveju noras apsaugoti vaiką buvo kupinas baimės, ko taip stipriai pati nejutau, panašumų atradau. Ji, kaip ir aš, buvo svajoklė, mylinti, turinti lakią vaizduotę ir savo kūryboje ją išlaisvinanti.
Ji:
-Nežinau ką stengiesi įžiūrėti…
Jis:
-Tave!
Ji:
-Aš čia (pasimetęs, nusiminęs žvilgsnis)
Lyg ir galima pajusti, kad iš tiesų ji nesijaučia gerai, bet moka labai gerai apsimesti. Vis klausiu savęs - kodėl mes apsimetinėjam? Ar taip įpratom vaikystėje vaidinti tam tikrus vaidmenis, kad pamiršom kokie iš tiesų esam? Ar bijom kitų reakcijos? Ar nenorim užkrauti kitų savo problemomis, net jei jos yra “tik” mūsų galvose?
Jis - Džiulės vyras, nusprendžia to nematyti ir palieka ją vieną. O gal jos apsimetinėjimas jį įtikino, o čia tiesiog kyla mano pyktis vyrams? Filmo metu vis mačiau, kad jis išeina - į darbą, pas draugus, krepšinio pažaist ir pan. Nors filme tai visiškai nebuvo akcentuojama, bet man užkliuvo, nes aš irgi jaučiausi dažnai paliekama viena.
Tos akimirkos, kai reikia tiesiog išbūti su vaiku - jo ritme, stebint, būnant šalia ir nieko kito neveikiant tampa tokios ilgos. Tokiuose momentuose susiduriam su savo minčių gausa, savo baimėmis ir vidiniais šešėliais. Jei tokių yra. O pas mane jų buvo gausybė.
Prisimenu tas dienas, kai pirmą kartą po pogimdyminės euforinės psichozės kritau į depresiją (tęsėsi baisiai ilgai). Fiziškai stengiausi daryti viską, ką galiu geriausia - vedžiojau į muzikos užsiėmimus, baseiną, kineziterapijas (ne viską vienu metu), namuose dariau mankšteles, galvojau visokias veiklas ir t.t., bet viduj viskas kėlė tiek streso… Buvimas vienai su vaiku, išėjimas į lauką, vaiko versmas, maisto gaminimas - bet kas, kas reikalavo bent menkiausių jėgų, kurių tiesiog nebuvo. O dar tas močiutės balsas, įstrigęs galvoje, nuolat primenantis "tu daugiau kalbėk su juo". Negalėjau. Norėjau, bet negalėjau ir verčiau save kiekvieną kart per prievartą - nežinau ar dėl savęs, vaiko ar dėl močiutės. Gal dėl vaistų poveikio, užmušusio visas emocijas, o gal dėl depresijos stiprumo tiesiog nežinojau ką kalbėti - nei su suaugusiais, nei juo labiau su vaiku, net savo pačios.
Ir ji paliko vaiką vieną vaikštynėje žiūrėti TV, atrakino duris, kad įeitų tuoj atvyksianti vyro sesė su dukra, pasiėmė peilį ir nuėjo persipjauti sau venų.
Nežinau kaip būčiau vertinusi jos tokį poelgį anksčiau, gal būčiau teisusi, kaip teisė vyro sesė, po kurio laiko jiems susėdus prie bendro stalo, kaltindama Džiulę dėl to, kad ji nepagalvojo apie tai, kaip jausis kiti, kad ji - Džiulė - visada pati svarbiausia ir niekada nesirūpina kitų norais. Jos balse girdėjosi tiek kaltinimo, kad buvo sunku net klausyti tokios neatjautos tokiam psichologiškai jautriam žmogui… Dabar aš suprantu. Suprantu, kad šito pasaulio gali būti per daug. Suprantu, kad gali būti per sunku pakelti net kasdienius ir įprastus dalykus, ypač, kai esi toks jautrus žmogus. Kiekvienas gyvenam vienoje planetoje, bet kartu ir tokiuose unikaliuose savo vidiniuose pasauliuose, kad ir dabar dar pagaunu save galvojant apie tai, kaip jaustumėmės įlindę į kito žmogaus būtį? Ne tik į kūną, o į visumą - į protą, sielą, su visais prisiminimais ir patirtimis, kurias tas žmogus patyrė. Kaip tada vertintume jo pasirinkimus?
Pirmo susitikimo su psichiatru metu Džiulė prisipažįsta, kad nors bandė nusižudyti pirmą kartą, apie tai mąsto nuolatos nuo pirmos klasės, kai viskas jai tapo tarsi miglota. Per nėštumą bespalviu balsu sako "susitvarkiusi", o po gimdymo jautusis taip, tarsi bet kas kitas sugebėtų jos vaiku pasirūpinti geriau nei ji.
Man irgi atrodė, kad kiti geriau susitvarkytų su mano vaiku. Per dienas, praleistas psichiatrijos ligoninėje buvau visiškai atitrūkusi nuo vaiko. Tuo metu juo rūpinosi mano močiutė. Žmogus, kuriam besilaukdama maniau net neduosianti liesti vaiko. Ir visgi tikrai maniau, kad jai tą sekasi daryti daug geriau nei man. Jaučiausi nevykėlė, o jos pastabos man dar labiau draskė širdį.
Kas liečia savižudybės temą - niekada neplanavau to. Nors mąsčiau apie tai daugybę kartų. Daugybę kartų rašiau atsisveikinimo laiškus brangiems žmonėms, iš anksto žinodama, kad nieko sau tikrai nedarysiu. Gal per daug bijau, gal giliai širdyje per daug myliu gyvenimą, o gal tikiu, kad atėjau su tikslu, kurio neišpildžiusi pasitraukti negaliu (kad ir koks tas tikslas bebūtų) ?
Apie miglotumo jausmą - jis man pažįstamas. Ir ilgą laiką jį pažindavau kituose, arba man taip atrodė. Ir pajutusi tą skirtumą tarp vieno - gyvo, linksmo, žaismingo žmogaus - vaiko ir tarp rimto, nusiminusio, nemokančio juoktis, liūdnų akių žmogaus - suaugusio - aš imdavau kamantinėti tą žmogų kas įvyko, kad jis taip pasikeitė. Visada likdavau nesuprasta, nes patys savyje tie žmonės to nematė. Manau ir pati nepastebėjau, kada perėjau į tą miglotą pusę.
Filmo metu vis ieškojau priežasčių - kodėl jai depresija? Kodėl ji bandė nusižudyti? Ne dėl to, kad jos gyvenimas išoriškai atrodė tobulas. Bet man trūko aiškaus priežasties parodymo, kaip trūksta ir savo diagnozės priežasčių, visgi imu suprasti, kad nebūtina turėti super mega didelį įvykį, kad iki to ateiti. Ji buvo jautri. Patyrė smurtą vaikystėje (nors rodoma daugiau gražių vaikystės prisiminimų) - tiek fizinį iš tėvo, tiek psichologinį, kurį matau tokiuose jos mamos žodžiuose kaip: "pasikviesk draugų, parodyk jiems, kad jautiesi gerai" ir "elkis gražiai, Džiule".
O dabar gyvena su daugybę baimių. Baimė ją užvaldo kiekvieną kart jai likus vienai su vaiku. Ji bijo jį maitinti, nes bijo, kad užsprings ir mirs. Ji bijo, kad kas nors jį apiplikins karštu vandeniu. Bijo, kad bemaudant jį jis nuskęs. Bijo, kad jis nukentės, o ji - atsakinga už jį - negalės jo apsaugoti. Kaip ir mintis keltis į naują namą. O kas, jei kils audra, o vyro nebus? O kas jei, persikels į namą ir jis nustos mylėti? Arba lauktis dukros. O kas, jei aš jai nepatiksiu? Nepatiks mano plaukai, balsas?
Gyventi su nuolatine baime yra gyventi nuolatiniame nesaugaus pasaulio jausme.
Pirmo jų sūnaus gimtadienio proga Džiulė pasakė "atlaikėm pirmus metus" ir tai priminė man mūsų juokais išsikeltą tikslą su vyru, susilaukus vaiko - išlaikyti jį gyvą (bent) metus. Nes supratom, kad tai nėra taip lengva, kaip atrodo. Tikslą pasiekėm. Tik santuokos neišlaikėm. Nors pirmus metus ji dar ir gyvavo, bent jau labiau formaliai.
Džiulei apsilankant pas ginekologą, jis paklausė apie jos savijautą su antidepresantais. Ji pasakė, kad vėl pradėjo matyti spalvas. Matyti spalvas? Rimtai? Nors viena iš psichiatrių sakė, kad su antipsichotiniais vaistais (kuriuos turėjau gerti) vartojamų antidepresantų poveikis kitoks nei vartojamas vienų, ta kombinacija buvo man tokia nespalvota, kad jos sakiniu nepatikėjau, kaip ir jos kūno kalba.
Visgi netrukus ji sužino, kad vėl laukiasi. Ir - gal dėl nutrauktų antidepresantų, o gal dėl kitų psichologinių veiksnių, pasaulis jai pradeda atrodyti grėsmingas ir nesaugus - su per daug pasirinkimų, per daug eismo ir veiksmo ir jos pačios išsiblaškymu.
Jos vyras, bandydamas paguosti ją dėl nėštumo sako "Bus kaip ir su sūnumi. Susilaukusi net neprisiminsi koks gyvenimas buvo be jo. Tai gerai." - o man tai skamba visai negerai. Nors suprantu, kad turima omenyje prieraišumo momentas ir tas jausmas, kad visada taip ir buvo, bet buvusio gyvenimo praradimas… Man sukelia jausmą, lyg turėčiau atsisakyti visko, kas buvau ir kaip gyvenau iki tol. Ir taip iš tiesų nutinka tam tikra prasme. Dėl to ir kyla tas nemalonus jausmas, nes damn kaip sunku atsisveikinti su viskuo, kas buvai.
Visi bando įtikinti ją toliau gerti antidepresantus. Gydytojas sako, kad galbūt nėštumo metu hormonai ją apsaugos, bet vėliau ji privalo vėl gerti vaistus. Bet ji tam iš visų jėgų priešinasi. Kodėl? Iš nuostatų apie sutrikimus ir iš to kylančio noro jaustis "normaliai"? Ar tikėjimo, kad pavyks ir noro maitinti savo vaiką pačiai?
Gimus dukrai ji bando įtikinti vyrą, kad jai viskas bus gerai ir dar 6 savaites ji norinti negerti vaistų, nes juk atlaikė 9 mėnesius be jų. Ir jos vyras pratrūksta rėkdamas, kad jos pažadais negalima tikėti ir kad praeitą kartą ji paliko judviejų vaiką sumautoj vaikštynėj, kad ji ne svarbiausia (kodėl visi tai jai kartoja?).
Ir nors vyras visam filme piešiamas lyg ir gražiai, man sukelia nesaugumo jausmą ir mintį, kad galbūt ji visgi pasirinko jį pagal savo tėvą?
Kai vyras jos paklausdavo kaip ji laikosi, ji visada, net po sunkios dienos, atsakydavo "good". Ir tikrai taip atrodydavo. Vis galvoju, ar amerikiečiai tiesiog neturi kitokio atsakymo į šį klausimą, ar ji tiesiog nusprendė jam meluoti? Kodėl? Kad neapkrautų jo? Kam slėpti savo sunkumus? O gal dėl to ir slėpė nuo jo, kad visgi nesijuto su juo saugi?
Jis išvyko su sūnumi, o ją paliko su dukra. Ji padėjo dukrą į lopšį, pasakė, kad ją myli, paėmė peilį, išėjo į kiemą. Ir nusižudė.
Kažkodėl manau, kad panašių būsenų nepatyrę žmonės šį filmą žiūrėtų vistiek iš teisėjų pusės, nesuprasdami kodėl ji taip pasielgė. Bet aš džiaugiuosi, kad yra filmų ne tik apie rožinę motinystę.
Motinystė ypatingai atveria visas vaikystės žaizdas ir ne visiems jas lengva pakelti. Ką jau kalbėti apie visą buitį, rėkiantį vaiką, kai nežinai kas jam yra ir kaip nuraminti ir pasikeitusį gyvenimą. Norėčiau, kad gebėtume būti jautresni - tiek sau, tiek kitiems - neteisiant, nekaltinant, o priimant ir palaikant.